Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija

Sugrįžtant pramintais takais

2013 m. liepos 12 d. grįžome ir perėjome per tuos penkis metus pasikeitusiais savo gimtojo miestelio keliais, regėdami peizažą, kurį matė vaiko akys, ir tas peizažas nuspalvintas ir prikeltas iš mūsų prisiminimų vedė takais, atgal į mokyklą.

Metams bėgant, jaučiame vis didesnę nostalgiją laikui, praleistam mokykloje, į kurią mintimis vis grįžtame. Keista, bet atmintis išsaugoja absoliučiai viską, ir po penkerių metų nuo mokyklos baigimo susitikus visiems ant mokyklos laiptų, pasirodė, kad sugrįžo laikas. Laikas, kuris ten tekėjo visai kitaip.

Buvę klasiokai ir klasiokės nekantriai laukė visų susirenkančiųjų, o atėjusius pasitiko džiugesio šūksniais. Susirinkę ir vieni kitus pasveikinę įžengėme į mokyklą, kur mūsų laukė buvusi auklėtoja, muzikos mokytoja Loreta Duplytė-Krompalcienė. Mokykla pilna prisiminimų atrodo puikiai, perdažytos sienos, daugiau įrengta suolelių atsisėsti pertraukų metu, kabo išsamūs stendai su mokyklos bendruomenei aktualia informacija, o pirmame aukšte įrengtas stendas su S. Dariaus ir S. Girėno mokyklos mokinių pasiekimus primenančiais apdovanojimais.

Praėję ilgais koridoriais pilnais šviesių prisiminimų ir užlipę į trečią aukštą pasiekėme savo muzikos klasę, kurią radome tokią pat ryškią ir prisodrintą muzikos.

Dar prieš penkerius metus, išsiskirdami, auklėtojos paraginti, visi rašėme atsisveikinimo laiškus, kuriuose išreiškėme savo neišsakytas mintis ir išgyvenimus, aprašėme savo praradimo jausmą. Susėdę į suolus, tarytum mokiniai ir išsidalinę prieš penkerius metus rašytus ir išsaugotus laiškus, vienas po kito skaitėme apie savo praeitį, tik kažkodėl virpėjo rankos ir strigo žodžiai gerklėje, teisinomės, jog nesuskaitome, arba nerišliai išdėstėme mintis, gal todėl, jog ir tada verkėme atsisveikindami?

Perskaitę laiškus, juos aptarę paprašėme auklėtojos, jog galėtume vėl padainuoti, visai kaip seniau, per muzikos pamokas. Ir  mes vėl tapome mokiniais, dainuojančiais kartu, vieningai paklūstančiais profesionalioms auklėtojos rankoms.

Dažnai klausiame savęs, kas mes tokie esame ir kas mes tokie būsime? Kiekvienas iš jūsų rašote savo gyvenimo knygą, vienų ji- storesnė, kitų- plonesnė,– taip kalbėjo L. Duplytė-Krompalcienė, visi žmonės praeiviai, su kuriais atsitiktinai prasilenkiame gatvėje, ir tie, su kuriais kartu einame tam tikrą gyvenimo kelio dalį, užpildo mūsų gyvenimo knygos puslapius.

Esame tuo, kokias vertybes mums perdavė S. Dariaus ir S. Girėno mokyklos mokytojai. Iš jų perėmėme intelektualines, dorines, estetines, būties, dvasines, kultūrines vertybes, gebėjimą laisvai ir prasmingai veikti kintančioje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Ne tik perėmėme, bet ir išmokome perduoti kitiems. Todėl, norėtume padėkoti visiems Šilalės S. Dariaus ir S. Girėno mokyklos mokytojams, už tai, kuo dabar esame ir kuo dar tapsime ir už tai, jog turime kur sugrįžti.

XXVI  laidos dvyliktokai